„Vainikėlį pyniau, ant galvelės dėjau…“

   Ilgėja dienos, trumpėja naktys, rytais žolynus puošia rasa. Kasmet apie birželio 22 – 24 d. stoja ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų (Kupolės) šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo varduvėmis. Rasos (Joninės) – viena svarbiausių Rėdos rato švenčių, kuri švenčiama nuo senų senovės iki šių dienų. Joninių tradicijos, apeigos, užkalbėjimai, dainos, siejamos su žmogaus laime, sveikata, sėkme, įvairių galių įgijimu, žolynų magija.

      Birželio 23 dieną vaikai pasipuošę margaspalviais vainikais rinkosi į darželį. Siekėme kiek galima žaismingiau perteikti vaikams Joninių šventimo tradicijas. Pagerbėme ir pasveikinome saulę, visi apsiprausėme stebuklinga ryto rasa, vaikai susipažino su įvairiais žolynais pindami iš jų vainikus, pasveikinome Jonus, Janinas uždėdami jiems ąžuolo vainikus. Visi sužinojo, kaip surasti patį didžiausią Joninių stebuklą- paparčio žiedą. Vaikai suko smagius lietuvių liaudies ratelius, dainavo Joninių dainas, bandė įminti mįsles, šokinėjo per gėlių vainikus. Visi sužinojo, kad gamtoje viešpatauja vidurvasaris.

Lopšelio-darželio „Kregždutė“ auklėtoja Edita Butnorienė